Danielis įdėmiai stebėjo kiekvieną merginos judesį, lyg tyrinėdamas ją. Jai atsisėdus, Harfordas vos vos šypsodamas grįžo į savo vietą. Sėdėdamas prieš ją, jis užuodė jos nuostabius kvepalus, o tai kelė šiokią tokią įtampą, ar net nepaaiškinamą nerimą. - Žinai mane širdelę. Man neįmanomas dalykas nesekmė, - mirktelėjo akį. Iš tiesų, vyrui viskas puikiai sekėsi, o 'viskas' jo žodyne, reiškia verslą. Jei verslas sekasi, pinigų yra, tuomet skųstis tikrai nėra ko. O jei ir blogai sektųsi, jis tikrai niekam neprasitartų. Danielis ne iš tų žmonių, kurie moka atsiverti, papasakoti tai kas liūdina, skaudina ir panašiai. Viską jis dažniausiai laiko savyje, ir ne vien todėl, kad niekuo nepasitiki ir neturi žmogaus, kam galėtų pasipasakoti, bet ir todėl, kad mano, jog atvirauti bei išsipasakoti yra tikra nesąmonė. - O kaip tau? - klausiamai pažvelgė į gražuolę , bet ranka pamojo padavėjai, jog ši vėl prieitų. - ko norėtum? - pasitvarkęs švarką paklausė.

Danielis negalėjo atitraukti savo žvilgsnio nuo jos kerinčių akių, kartais greit užmesdavo žvilgsni į jos putlias lūpas, tačiau vėl grįždavo prie jos akių. Jam patiko, jog ji puikiai žinojo etiketą, elgėsi nepriekaištingai bei žaviai. Katerinos išvaizda ir net elgesys, primindavo jo mamą, kuri žuvo avarijoje. Nors ir daug metų praėjo, bet jis puikiai prisimena, kokia ji buvo, kaip elgdavosi, bendraudavo, kaip kalbėdavo su įdomiu akcentu. Kaip tik į šį restoraną, mama jį ir atsivedė pirmą kartą, todėl būti šioje vietoje, su žavia dama, buvo tiesiog nuostabu. - Išvykęs? - lyg pats savęs klausdamas, pasitikslino. - Ne, - atsakė į klausimą bei jai paliejus jo ranką, šyptelėjo patenkintas. - Buvau užsiėmęs, - pridurė ir vos gavęs savo viskį, gurkštelėjo. Jau jautėsi pakankamai išgėręs, kad sustotų. Tokiose, prabangiose vietose, Danielis daug negerdavo ir nei nemėgdavo tai daryti, tuo labiau, kai atvažiuodavo automobiliu. Dabar, jis tikrai nevairuos, o tikriausiai kviesis savo vairuotoją, kuriam davė laisvą dieną. Bet nieko tokio, visi nori pinigų papildomų, o savo ištikimam vairuotojui, jų nepagailėdavo. - Papasakok apie save. Ką veiki paskutiniu metu? - susidomėjęs, atsirėmė į kėdės atlošą ir įsistebeilijo į Katerinos akis, vos vos šypsodamasis.

(Labai, labai labai atsiprašau, jog anksčiau neatrašiau... Per tuos mokslus, visai laiko nebuvo prisėsti prie pc... :*)
Ilgą, tikrai labai labai ilgą laiką sėdėjęs lyg ir be reakcijos kažkokios, ir šiaip užsisvajojęs tikriausiai, kaip ši damutė, sėdinti priešais jį, guli visiškai be drabužių jo lovoje. Bent tikriausiai taip, turtuolis įsivaizdavo savo vakaro pabaigą. Šampanas, tiksliau, daug šampano, gera muzika, nuostabi mergina jo moderniuose apartamentuose. Mergina, kurią jis paslapčia dievina ir tikrai neatsisakytų vesti. Nors dar ne vestuvės jam galvoje, bet kartais Danielis pasvarsto - kodėl gi ne? Bet tik retkarčiais, kai būna visiškai pervargęs ir galvoje, vien tik nesąmonės. - Žinai, - po ilgo tylėjimo, kas tikriausiai reiškė kaupimąsi, vaikinas susimąstęs tarstelėjo. - Gal visgi, norėtum užsukti pas mane? - drąsiai paklausė, nors mintyse, jau suprato, kad klaidą daro klausdamas to merginos. Savaime suprantama, ką ši žavi, beprotiškai graži mergina pagalvos, tad tuoj pat jis pradėjo taisyti padėti. - Išgertume šampano, galėtume ir filmą kokį pažiūrėt, - šėlmiškai šyptelėjo, bet suprato ir vėl, kad nemoka jis gražiai šnekėti ir kiekvienas pasakytas dalykas, priveda prie pošlumo kažkokio, jei būtent tai galima taip pavadinti. Ilgai nelaukęs, Danielis pakvietė padavėją ir paprašė sąskaitos.