Hunteris mėgdavo savo laisvu laiku, kuomet nereikėdavo išmušinėti skolų ar kažko pašalinti, pakvėpuoti grynesniu oru, kurį New York'e galėjai rasti tik parkuose. Čia jis galėdavo atsipūsti ir pamiršti kas jis toks, mat paprastai čia savo pažįstamų nesusitikdavo, o jei jau taip nutikdavo dažniausiai praeidavo pro juos kaip pro sienas. Šiandien vaikinas galvojo apie vieną žmogų kurio niekaip nesugeba pamiršt. Netgi ėjo tuo maršrutu, kuriuo eidavo su ja, laikydamas jos gležną rankutę savojoje. Vien tik prisiminęs jos veidą ir tą jos beprotiškai gražų juoką Hunteris nusišypsojo, tačiau ta šypsena greitai pranyko kai jis suprato kad tikriausiai niekada jos neatgaus. Atėjęs prie fontano - jos mėgstamiausios vietos nuo nuostabos išplėtė savo ryškiai žalias akis ir kelis kart sumirksėjo, tam kad įsitikintų kad jam tikrai nesivaideno. Tai buvo ji. Chantry. Vienintelė moteris, kuri privertė jo širdį plakti greičiau, o vyzdžius dvigubai išsiplėsti. Vos tik Atgavęs amą jis greitu žingsniu prie jos priėjo.
- Chantry? - priėjęs paklausė, vis dar netikėjo kad jis ją pagaliau sutiko. Jis žiūrėjo į jos auksines garbanas ir į jos susikaupusį veidą kai ji skaitė naują bylą.

Vyrukas nesitikėjo šilto sutikimo ir bučinių, juk visgi ji jį paliko aiškiai pasakius priežastį - jo darbas. O ji visgi advokatė, tad susitikinėti su, kaip vėliau išsiaiškino, mafijos nariu, nebuvo gerai jos karjerai ir jai pačiai. Ji netgi galėjo sėsti į kalėjimą dėl jo išteisinimo vienoje byloje, kurioje jis pasirodo buvo kaltas, bet dėka kelių korumpuotų pareigūnų visi įkalčiai buvo sunaikinti, o mergina apie tai net neįtarė. Ir jis jos nė kiek nekaltino. Tačiau niekada net nebandė nuslėpti fakto kad jis ją myli, todėl ir prisipažino Chantry apie savo nelegalų darba ir dabar laukiant jos atsakymo ir aiškiai matydamas kad ji jį girdėjo, tačiau nusprendė ignoruoti jo klausimą, Hunterio širdis nusirito į kulnus.
Kai mergina pagaliau į jį pažiūrėjo ir jis pamatė jos akyse besikaupiančias ašaras vaikinas net negaldamas puolė ant kelio ir vienu delnu apgaubė jos žandą, taip neleisdamas jai nusukti nuo jo akių, taip kaip visuomet darydavo pamatęs ją nuliūdusią ar susigraudinusią.
- hey, hey, hey neverk....prašau - pasakė ir tik dabar susigaudė ką jis daro, tačiau neišdrįso atitraukti savo rankos nuo jos vėsaus žando - Chantry, aš.... atleisk man... - jis žiūrėjo į ją savo nepaprastai žaliom ir meilės kupinom akim į jos.... Dieve, kaip jis jos pasiilgo...

Kai mergina suspaudė jo ranką vaikino akyse šmėkštelėjo viltis, kad galbūt, galbūt jam bus atleista, ar bent jau leista pasiaiškint. Išgirdęs jos balse abejingumą, ta kruopelytė vilties pranyko kaip dūmas. Jai paleidus ranką Hunteris nudelbė akis į žemę. Jis nebežinojo ką daryti, kad ją atgautų, kaip jai paaiškinti visą situaciją, o tiksliau kaip priversti ją jo išklausyti. Per tą jų bendravimo laiką jis netik kad įsimylėjo ją iki ausų, bet taip pat ir atsivėrė kaip jokiam kitam gyvam žmogui šioje žemėje. Vienintelis dalykas ką jis nuo jo slėpė buvo jo darbas. Natūralu, kad jis jai neprisipažino todėl nes nenorėjo jos išgąsdinti ir prarasti. Jis apie save niekuomet nebuvo geros nuomonės, kad ir kaip tai slėpė nuo kitų, kurių akyse jis buvo savimi pasitikintis ir ,rodos, kalnus griaunantis vyriškis, nuo savęs tokių dalykų nepaslėpsi. Jis visą savo gyvenimą galvojo, kad nenusipelnė kažko geresnio, o tai kad tokia mergina kaip Chantry sutiko su juo susitikinėti, jam rodėsi per daug gerai, per daug pasakiška kad būtų tikra, todėl ir neprisipažino iš pat pradžių.
Kai mergina pradėjo rinktis popierius tik tada jis grįžo iš savo minčių ir pamatęs kaip jai nesiseka juos rinkti, suskubo į pagalbą. Surinkęs atsistojo ir nė nesivargino pasivalyti to kelio ant kurio buvo priklaupęs, ne tai jam dabar rūpėjo.
-Išklausyk mane.... maldauju - jis žiūrėjo į merginą savo geriausiom šuniuko akytėm, žinodamas kaip sunku jai būdavo joms atsispirti, ir stipriau sugniaužė jos popierius, žinoma nelankstydamas, taip kad ji jų paprastai neištrauktų iš jo rankų ir nepabėgtų.

Jis nebūtų jis, jei Chantry veide nebūtų pastebėjęs tos mažos šypsenėlės, kurią taip dažnai pamatydavo kai ji bandydavo būt pikta ir jai tai taip nesisekdavo. O išgirdęs tą linksmesnį jos balso toną ir tuos du paprastus žodžius, kuriuos anksčiau išgirdęs dažniausiai žaismingai pavartydavo akis, net pats nepajuto kaip maža šypsenėlė įsliūkino į jo veidą - Tu net neįsivaizduoji kaip aš pasiilgau tų žodžių - pasakė tyliai, tačiau buvo tikras kad mergina jį girdėjo. Hunteris džiaugėsi, kad surinkęs jos dokumentus jų iš kart neatidavė, taigi ir dabar, kol nepakalbės net nesiruošia jų gražiuoju atiduoti.
Vaikinas puikiai pažinojo merginą, tad žinojo ką reiškia kiekviena jos veido išraiška, balso tonas ir apskritai kiekvienas judesys, tad jam pro akis neprasprūdo ir drebėti pradėjusios Chantry rankos.... Kaip jis troško jas paimti ir nebeleisti joms drebėti.... Apkabinti ją... Tačiau tvardėsi nes nenorėjo būti ir vėl atstumtas... Išgirdęs, kad jis bus išklausytas, Hunteris išsišiepė nuo ausies iki ausies, žinoma ja tai teikė vilčių ir nesvarbu kokiu oficialiu tonu ji bekalbėtų - Ir aš esu nuoširdingai už jas dėkingas, Berret. - pats taipogi atsakė labai oficialiu balsu, kuris, kaip puikiai žinojo, ją visuomet pralinksmindavo. - Chantry, - prakalbo atsargiai dėliodamas žodžius - atleisk, kad nuo pat pradžių slėpiau, kad dirbu mafijai, bet...pagalvok pati, ar tu būtum siekus mane išteisinti? Ar būtum galėjus pažiūrėt į mane kaip į normalų žmogų, o ne kaip į... žudiką? - jo balse aiškiai girdėjosi pyktis, tačiau ne ant merginos, jis pyko ant savęs pačio. - tu norėjai tiesos? Taip, Chantry, aš žudau žmones už pinigus! - Hunteris jautė kaip jo akyse kaupiasi ašaros, tačiau stipriau užsimerkęs ir stipriai sugniaužęs kumščius, taip kad net pabąlo krumpliai, jis jas nuveja šalin. - Ir aš tau to nesakiau, nes tu buvai vienintelė, kuri į mane žiūrėjo su meile, o ne su suknista baime. Tik su tavim aš jaučiausi kaip žmogus, o ne pabaisa. - pasakė jau kiek švelnesniu tonu žiūrėdamas jai į akis - Tu net neįsivaizduoji, kaip aš norėčiau atsukti laiką atgal ir nesusidėti su mafija... Norėčiau nukeliaut laiku ir įkrėsti šešiolikmečiui sau šiek tiek proto, kurio, akivaizdu, neturėjau. - tarė į ją žiūrėdamas liūdnom akim ir atsiduso - tačiau tai neįmanoma. Ir aš tavęs nė kiek nekaltinsiu, jei tu, kaip ir visi kiti, manęs bijosi... dieve, net ir aš savęs bijočiau... tačiau prašau, atleisk man... aš negaliu šitaip gyventi kiekvieną dieną žinodamas, kad Tu, vienintelė moteris pasaulyje, kurią aš tikrai beprotiškai myliu, manęs nekenti už mano melą. - pasakęs vėl jautė kaip jo akyse kaupiasi šiltas skystis.

Išgirdęs, kad mergina jo nebijo, jo akyse sužibusi dar didesnė viltis išvarė iš jų ašaras. Jis įdėmiai klausė jos, su kiekvienu Chantry ištartu žodžiu, vyruko skausmas širdyje tirpo. Pastebėjęs jos skruostu riedančią ašarą Hunteris žengė arčiau jos norėdamas ją nuraminti. Jam nebuvo nieko skaudesnio nei matyti ją verkiančią. Jis viską galėtų atiduoti vien tik tam, kad ji visą gyvenimą nugyventų laimingai, daugiau nepraliedama nei vienos ašaros. Vaikinas net pasiryžtų visam laikui išeiti iš jos gyvenimo, jeigu žinotų, kad taip ji bus laiminga...
- Aš prisiekiu... -Hunteris kiek nelinksmai šyptelėjo puse lūpų, kuo jis galėjo prisiekt, pinigais? Šeima? Savo supuvusia siela? Jis neturėjo nieko kuo galėtų prisiekti, viskas kas kada nors buvo gero jo gyvenime, buvo ji. Ji buvo ta šviesa tunelio gale. Ji buvo tas sąžinės balsas. Ji buvo viskas. - jei mano žodis tau dar šį tą reiškia, kad tai buvo vienintelis dalykas apie kurį tau kada nors esu melavęs. Ir..... pažadu, daugiau niekada, NIEKADA tau nemeluoti. - vaikinas jau nebegalėjo savęs valdyti ir pats nė nepajautė kaip paėjęs dar žingsnį, dešinės rankos delnu, kairėje vis dar laikydamas jos popierius, vėl apgaubė juos skruostą ir lėtai, švelniai kilstelėjęs jos galvą ją pabučiavo. Vos jo lūpoms prisilietus prie josios Hunteris pajuto malonią elektros srovę, kuri nuo jo lūpų išplito po visą jo kūną.

Kai mergina atsakė į jo bučinį, viskas kas buvo aplink išnyko ir atrodė taip netikra, kaip koks beprotiškai geras sapnas. Vaikinui net šmėkštelėjo mintis, kad gal būt jis yra negyvas, o čia yra jo rojus. Kad ir kaip būtų jis nenorėjo pabusti iš to sapno, viskas ko jis kada nors troško dabar buvo jo glėbyje. Galbūt keista, kad toks, rodos, beširdis žmogus gali taip stipriai kažką mylėti. Ji yra jo silpnoji vieta ir jis tą puikiai supranta, todėl pats kartais bijo, ne dėl savęs, bet dėl jos. Jis bijo kad kas nors tai sužinojęs ją sužeis. To jis sau nedovanotų. Tačiau jam taip sunku ją paleisti... Ir Hunteris niekada to nepadarytų, neišeitų pro duris savo noru, nebent ji jam pasakytų nebesirodyti jos gyvenime. Ir ta savanaudiška jo dalis tikėjosi, kad ji niekada neištars tų žodžių. Kai mergina vos vos atsitraukė vaikinas, vis dar užsimerkęs, nenorėdamas sugrįžti į realybę, šyptelėjo. - Aš tave myliu - švelniai sukuždėjo ir nykščiu paglostęs jos skruostą dar kart ją pabučiavo. Šiek tiek atsitraukęs jis pagaliau atsimerkė ir pažvelgė į jos veidą. Hunteris negalėjo atsižiūrėti į jos blizgančias mėlynas akutes, į jos paraudusius skruostus, ir lūpas, ant kurių buvęs lūpdažis dabar buvo nutrintas. Jis dar kart šyptelėjo.

Išgirdęs tuos tris paprastus žodžius skambančius iš jos lūpų Hunteris dar kart meiliai jai šypteli. Nors girdi juos ne pirmą kartą, tačiau tikriausiai neišauš tokia diena, kad nenorėtų jų išgirsti dar ir dar ir dar kartą. Taip pat dažnai jis juos galėtų ir kartoti ir tai tikriausiai jam taip pat neatsibostų. Kai mergina nuo jo atsitraukė šiek tiek toliau ir paklausė apie savo popierius vaikinas nusišypsojo ir ištiesė juos merginai, tačiau nepaleido, vis dar stipriai laikė.
- Juk tu supranti, kad už tai turėsi atsilyginti - pasakė žaismingai kilnodamas antakius ir taip puikiai leisdamas merginai suprasti, kad pinigų jam nereikia, o bučinių neužteks, kaip sakoma Go big, or go home. Išgirdęs apie žiūrovus jis dar labiau šyptelėjo - na tai parodykim į ką jie galėtų pažiūrėt - pasakęs kiek pasisuko pažiūrėti tų žiūrovų pusėn ir su kažkokia moteriške užmezgęs akių kontaktą jai mirktelėjo galvodamas Stebėk ir pavydėk ir atsisukęs dar kart aistringai pabučiavo merginą. Jam buvo nė motais tie visi žiūrovai, jis didžiavosi tokia mergina kaip Chantry ir galėtų ją parodyt prieš visą pasaulį. Atsitraukęs tuomet kai jam pritrūko oro Hunteris šyptelėjo - gal norėtum šiandien sulaukti svečių? - drąsiai pasisiūlė vyrukas, bet jis tiesiog visai nenorėjo paleisti iš glėbio merginos ir eiti savais keliais.

Kai mergina išgirdus jo repliką apie atlygį nuėjo jam už nugaros, jis nelabai suprato kas dabar bus tad laukė jos veiksmų su šypsenėle dėl jos perdėto dramatiškumo. Pajutęs šilumą sklindančią iš jos lūpų kai ji sukuždėjo kažką į ausį, vaikinui per kūną perbėgo malonūs šiurpuliukai. Tik tada kai ji vėl grįžo prieš jį vaikinui daėjo ką ji jam pasakė, todėl jo veide atsirado žaisminga šypsenėlė - Drąsa viena iš savybių dėl kurių esu žinomas - pasakė kaip faktą. Hunterui taip pat būtų buvę keista, kad viskas taip greit pasitaisė, lyg jokio pykčio ir skausmo tarp jų nebūtų buvę, tačiau jis džiaugėsi tuo ką turi dabar, šią minutę, šią sekundę, juk niekada negali žinoti kas bus rytoj. Jis žinojo tik vieną dalyką, tai kad jis ją beprotiškai myli.
Atsitraukęs po bučinio taip pat tyliai nusijuokė - nebijau, tu esi geriausia advokatė kokią tik kada nors esu sutikus - jis plačiai nusišypsojo, tai ką pasakė buvo gryna tiesa - be to, jei ir įvyktų stebuklas, per kurį tu pralaimėtum ieškinį, už tokį kaltinimą aš mielai prisiimčiau visą bausmę.
Chantry jį apsikabinus jo plati šypsena tapo labiau viliojančia šypsenėle - Tu? - atsakė klausimu į klausimą ir pakėlė antakį žiūrėdamas tiesiai į jos akis.

Išgirdęs jos repliką apie jo išvaizdą vaikinas nė kiek neįsižeidė, nes pirmas dalykas, Hunteris žinojo, kad jis gerai atrodo, tiesą sakant jo išvaizda buvo vienintelis dalykas, kuriuo jis negalėjo skųstis, ji ne kartą jam pagelbėjo sunkiose padėtyse, ir antra, jis jau buvo pripratęs prie Chantry juokelių. - Tokiu atveju ir aš tikiuosi, kad niekas neiškels to ieškinio.... - pasakė išsigandusiu tonu, kuris buvo akivaizdžiai suvaidintas.
Sulaukęs teigiamo atsakymo į jo tokį nekaltą ir lengvą pasisiūlymą vyrukas nusišypsojo pergalinga šypsena - Na va, nuo šiandien turėsi mane laikyt arti savęs, kad niekas nepavogtų - pasakė šypsodamasis ir prisislinko truputį arčiau merginos. - Be to, nebijok, skolą už popierių gražinimą galėsi atiduot ir kitą dieną - pasakė šelmiškai šypsodamasis ir žiūrėdamas į ją - kadangi šiandien man gera nuotaika, tai aš juos ir panešiu iki tavo namų nemokamai - pasakęs pasikišo vis dar jo vienoje rankoje laikomus popierius, tipo jau pasiruošęs judėt iki Chantry buto. - Eime? - kilstelėjo antakį ir atkišo jai parankę.